Jei galvojate, kad Lietuvoje gyvenantis italas virtuvės šefas Gian Luca Demarco su Suderve niekaip nesusijęs, tai jūs klystate, - nuo praeitos vasaros (viso karantino metu onlainu, dabar vėl gyvai) jis kuruoja mūsų Sudervės jaunimą, kuris savo ruožtu labai daug savo brangaus laiko dovanoja prasmingiems pasibuvimams su mūsų dienos centro vaikais...
Štai toks stebuklingas ratas čia užsisukęs.
Savanorė Vaiva:
"Pirmą kartą Lucą sutikau stovykloje, kai jis mums vedė paskaitėlę. Susitinkame įvairiai, tačiau prieš Velykas susitikdavome kone kiekvieną dieną. Susitikimų metų kalbame, nagrinėjame Biblijos ištraukas, diskutuojame ir šiaip aptariame, kaip kam sekasi, kas tuo metu mūsų gyvenimuose vyksta. Aš Lucą pavadinčiau žmogumi, kuris padeda mums eiti dvasinio tobulėjimo keliu. Man mūsų susitikimai yra labai brangūs, nes priverčia susimąstyti, padeda atsiverti. Ir pats Lucas yra labai šiltas, atviras žmogus. Man tai labai svarbu, nes prieš akis matau žmogų, kuris nebijo būti savimi. Taip pat jis pozityvus ir pastabus. Miela, kai matydamas, jog kažkuris iš mūsų liūdnesnis ar be nuotaikos, bando kalbinti, domisi. Labai vertinu jį. Vieną iš kartų, kai kalbėjome su Lucu, jis pasakė, kad daug ruošiasi mūsų susitikimams, tą akimirką aš pasijaučiau labai laiminga, nes supratau, kad mes jam tikrai labai rūpime ir jis visad dėl mūsų stengiasi, aukoja savo laiką."
Savanorė Ainė: "Sutikau Lucą Sudervės šeimų stovykloje. Labai džiaugiausi, kad jis atvažiuos dar prieš stovyklai prasidedant. Nors jis su Suderve niekaip nesusijęs, į stovyklą atvažiavo pravesti mums paskaitėlę ir pabendrauti. Po to pasikalbėjome akis į akį, tada ir pamačiau, koks jis nuoširdus ir mylintis, nes anksčiau įsivaizdavau jį daugiau juokaujantį, neatvirą, gal net nelabai priimantį. Mūsų susitikimus aš suskirstyčiau į dvi kategorijas: rimti ir belekokie. Rimtesnių susitikimų metu nagrinėjam Biblijos ištraukas, pasikalbam apie savo išgyvenimus. O belekokių susitikimų metu, kalbam kaip kam šiuo metu sekasi, daug juokaujam ir žvengiam apie beleką. Abiejų tipų susitikimai man yra labai svarbūs. Lucą aš pavadinčiau tetuku, nes jis tikrai lyg mūsų visų tėtis, kuris pasako, kaip mus myli, paerzina, padeda, pamoko. Tokių susitikimų be galo reikia, iškart pakinta visa atmosfera. Luca yra musų grupelės židinys, apie kurį esam visi susėdę. Tie susitikimai labai padeda išgyventi karantiną, kaip Luca sako “nenukristi į depresiją”, labiau pažinti vienas kitą, išsikalbėti, net atsikratyti tam tikrų baimių ar įsitikinimų, bei, aišku, tiesiog pasijuokti. Luca - nuostabus žmogus. Tikras italas (nors jam nepatinka, kai žmonės taip sako). Turi savo nuomonę, bet VISADA yra atviras kitai nuomonei. Kad skaniai gamina ir labai daug juokauja tikriausiai net nereikia sakyt Be to, jo labai fainas juokas, toks užkrečiantis. Ir jis LABAI myli savo šeimą, ir atrodo, kad myli visus ir serga už visus. Dėkoju Dievui už šį žmogų."
