Patinka, kad Naujieji ateina žiemą, kai dažniausiai būna aplink balta. O ypač gera, kai dar ir raminamai, lėtai leidžiasi žemėn sniego kąsniai (taip, kaip buvo šį Kūčių vakarą), suteikiantys galimybę sustoti, įsiklausyti į amžių, padėkoti ir atsiprašyti. Ir suprasti, kad... nieko naujo po saule. Tik dar vieni metai girgždėdami ratą apsuko. O meilė tebevaldo pasaulį. Kaip rašytojas Rimantas Stankevičius sako - "ji šiek tiek išmurzinta skubančio ir jos ne visada pastebinčio laiko, šiek tiek pabrinkusiu nuo ašarų veideliu, tačiau tebevaldo, nes dar teberusena šv. Kalėdų stebuklas, dar tebėra sielų ir lūpų, sušildančių ėdžiose kūdikį. Ir todėl dar tikiu, kad kiekvieną sutiktą keistuolį (...) ar kitokį, nei aš, dar sugebėsiu apkabinti ir nuoširdžiai pavadinti broliu."
Tas sniegas savo baltumu (nors šiandien lietus grasinasi jį nuplauti) tarsi pasiūlo šansą kitus metus rašyti naujame švariame lape - geriau, prasmingiau, labiau dalinantis viskuo, o ypač meile! Ačiū, kad esate!
Palaimintų dar vieną ratą sukti pradedančių metų!
P.S. Atvirutė yra Sudervės VDC vadovės Kristinos autorinis darbas, gimęs svajojant apie VDC naujus namučius...